Patyčios yra plačiai paplitusios tarp vaikų ir paauglių, o ypač plačiai šis elgesys įsitvirtinęs mokyklos aplinkoje. Iki šiandienos Lietuvoje yra atlikta tik keletas tyrimų, mėginant ištirti tyčiojimosi dažnumą tarp vaikų ir paauglių. Vienas iš tokių tyrimų – Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) vykdomas tarptautinis moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimas [7]. Kas ketveri metai moksleiviai iš įvairių Lietuvos mokyklų yra apklausiami apie įvairius jų kasdienio gyvenimo aspektus. Į apklausą yra įtraukti klausimai ir apie patyčias: ar teko patirti bendraamžių tyčiojimąsi mokykloje?

2002 m. PSO atliktos apklausos duomenys rodo, kad iš 35 tyrime dalyvavusių šalių Lietuvos moksleiviai patyčias patiria dažniausiai: 69,4 proc. mergaičių ir 68,2 proc. berniukų teigė, kad ne mažiau kaip kartą per pastaruosius 2 mėn. iš jų tyčiojosi kiti moksleiviai mokykloje (pav.).

Tyrime dalyvavusių moksleivių buvo klausiama ir ar jie patys dažnai tyčiojasi iš kitų vaikų ar paauglių. Moksleivių atsakymai ir vėl puikiai atskleidžia didelį patyčių paplitimą Lietuvoje: 76,8 proc. berniukų ir 65,1 proc. mergaičių atsakė, kad bent kartą per pastaruosius 2 mėn. pasityčiojo iš kitų bendraamžių mokykloje.

Patyčios yra agresijos forma, todėl neįmanoma kalbėti apie patyčias, jas izoliuojant nuo kitų agresijos apraiškų. PSO savo metiniame pranešime „Smurtas ir sveikata" [8] aprašo įvairiausias agresijos formas – savižudybes, žmogžudystes, smurtą šeimoje, seksualinę prievartą, karus ir t.t. Pasirodo, kad Lietuvoje yra labai aukšti ir kiti smurto visuomenėje rodikliai. Pvz., savižudybių skaičius Lietuvoje, tenkantis 100 000 gyventojų, yra didžiausias pasaulyje (2004 m. 100 000 gyventojų teko 40,2 savižudybių).

Kitas žymuo – jaunų (10–29 m.) žmonių, kurie buvo nužudyti, skaičius taip pat yra daug didesnis nei Vakarų Europos šalyse (5,4 nužudymo 100 000 gyventojų).

Apie agresiją liudija ir netolerancijos lygis. 1999–2000 m. atliekant Europos vertybių tyrimą [5], 32 šalių gyventojai buvo apklausti apie įvairiausias nuostatas ir vertybes, apie jų požiūrį į įvairius jų kasdienio gyvenimo dalykus. Dalis klausimų buvo skirti tolerancijai – žmonių buvo klausiama, ar jie toleruotų šalia gyvenančias tam tikras žmonių grupes (alkoholikus, sergančiuosius AIDS, musulmonus, čigonus ir pan.), ar svarbi tolerancija ir supratimas šeimyniniuose santykiuose ir pan. Lietuvos gyventojų atsakymuose išryškėjo didelė netolerancija.

Pateiksime keletą pavyzdžių: 82,1 proc. apklaustųjų teigė, kad alkoholikai yra nepageidaujami kaimynai; 67,6 proc. – netoleruotų šalia gyvenančių homoseksualių asmenų; o 55,1 proc. – asmenų, sergančių AIDS. Šie rodikliai yra vieni didžiausių iš tyrime dalyvavusių 32 šalių. Tik 56,6 proc. apklaustųjų manė, kad šeimoje vaikas turėtų mokytis tolerancijos ir pagarbos, ir tik 42,2 proc. sutiko, kad santuokoje yra svarbus supratimas ir tolerancija – pagal šiuos rodiklius Lietuva atsidūrė vienoje paskutiniųjų vietų. Tai reiškia, kad iš visų tyrime dalyvavusių šalių Lietuvoje buvo itin daug netoleruojančių „kitokių" žmonių ir bene mažiausiai manančių, kad tolerancija yra vertybė, svarbi šeimyniniuose santykiuose ar kurios vaikas turėtų išmokti šeimoje.

Netolerancija yra pirmas žingsnis į agresiją. Vaikas negimsta nekęsdamas musulmonų, homoseksualistų, sergančiųjų AIDS – to jis išmoksta stebėdamas aplinkinių, ypač suaugusiųjų, elgesį. Taigi nesistebėkime agresyviu ir žiauriu vaikų elgesiu – vaikai yra puikūs mokiniai. Tyčiodamiesi, užgauliodami kitus, jie tik demonstruoja tai, ką yra išmokę savo aplinkoje.

Atlikta daug įvairių tyrimų, kokios yra patyčių pasekmės. Galima išskirti pasekmes aukai, skriaudėjui ir mokyklos psichologiniam klimatui. Tai, kiek daug neigiamų pasekmių sukels tyčiojimasis, labai priklauso nuo suaugusiųjų reakcijos į šį reiškinį, nuo jų palaikymo ir pagalbos. Patyčios yra kaip rizikos veiksnys įvairiausioms psichikos sveikatos ir elgesio problemoms atsirasti. Ir, tik veikiant apsauginiams veiksniams (šeimos palaikymui, geriems socialiniams įgūdžiams, mokytojų paramai), galime tikėtis, kad patyčių pasekmės nebus labai skaudžios. Tai, kad suaugęs žmogus nejaučia rimtų vaikystėje patirtų patyčių pasekmių, visiškai nereiškia, kad patyčios neturi neigiamo poveikio – tai veikiau reiškia to žmogaus psichologinį atsparumą, kuris atsvėrė patyčių keliamus neigiamus poveikius.

• Vaikai, kenčiantys nuo patyčių, dažnai jaučiasi nesaugūs, išgyvena nerimą. Ilgalaikis nerimas ir baimės būsena yra labai didelis kitų sutrikimų – depresijos, nerimo sutrikimų ir pan. rizikos veiksnys.

• Vaikai, iš kurių tyčiojamasi, dažniau jaučiasi liūdni, prislėgti, nepasitikintys savimi, pasižymi žemesne saviverte. Jie gali jaustis bejėgiai, manyti, kad neįmanoma pakeisti situacijos ir sustabdyti patyčių.

• Kartais vaikams, kurie susiduria su nuolatinėmis bendraamžių patyčiomis, kyla minčių apie savižudybę. Patyčios ir buvo pirmą kartą įvardytos kaip problema, nusižudžius 3 paaugliams Norvegijoje ir paaiškėjus, kad viena galimų priežasčių buvo nuolatinės bendraamžių priekabės. Vaikams kylančios mintys apie savižudybę rodo beviltiškumą, negalėjimą išspręsti patyčių situacijų ir didelį pagalbos poreikį [2].

• Viena iš galimų pasekmių – tai įvairūs psichosomatiniai simptomai: galvos, pilvo skausmai, pykinimas, miego, apetito sutrikimai.

• Tyčiojimasis gali būti viena iš priežasčių, dėl kurios vaikas gali vengti mokyklos, nelankyti pamokų. Taip pat gali prastėti vaiko dėmesingumas mokykloje, jo pasiekimai, vaikui gali būti sunkiau mokytis.

• Išmoktas bejėgiškumas – tai yra dar viena iš pasekmių, kurias sukelia sistemingai patiriamos priekabės. Vaikas, nuolatos patirdamas patyčias ir negalėdamas jų sustabdyti, išmoksta, kad jis yra bejėgis pakeisti situaciją, ir dėl to nuleidžia rankas, nebesiima jokių veiksmų, kad save apgintų ar surastų sau pagalbą. Būtent dėl išmokto bejėgiškumo padėti vaikui gali būti labai sunku – sunku vaikui padėti pasitikėti savimi ir kitais ir tuo, kad įmanoma situaciją pakeisti, kad įmanoma sumažinti patyčias.

• Smurtinis reagavimas į skriaudėjus yra vienas iš būdų, kurį renkasi patyčias patiriantys vaikai, siekdami jas sustabdyti. JAV slaptųjų tarnybų Grėsmių įvertinimo centras nustatė, kad 2/3 susišaudymų mokyklose yra aukų kerštas skriaudėjams [6]. Atrodytų, kad tokia nukentėjusių vaikų reakcija yra neadekvati, bet tai tik yra elgesys, kylantis iš beviltiškumo ir nežinojimo, kaip reaguoti. Tai parodo vaikų, kenčiančių nuo patyčių, bejėgiškumą – vaikai tarytum nebemato kitų būdų, kaip sustabdyti patyčias.

Patyčios ilgainiui gali peraugti į kitokį agresyvų ar socialiai nepageidautiną elgesį vyresniame amžiuje. D.Olweus duomenimis, 60 proc. berniukų, kurie aktyviai tyčiojosi iš savo bendraamžių vidurinėje mokykloje, iki 24 m. amžiaus padarė bent vieną nusikaltimą, o 35–40 proc. – 3 ir daugiau nusikaltimų [3].

Kadangi vaikų ir paauglių patyčios yra ypač paplitusios mokyklose, negalime neaptarti patyčių pasekmių mokyklos psichologiniam klimatui. Patyčių mastas mokykloje visų pirma daro įtaką moksleivių ir mokytojų saugumo jausmui. Mokykloje esant dažnoms patyčioms, mokiniai jausis mažiau saugūs, mažiau patenkinti mokyklos gyvenimu. Be to, patyčios veikia visus vaikus – ne tik tuos, kurie įsitraukia į patyčias ar patiria jas, bet ir stebėtojus. Jei mokiniai mato, kad nereaguojama į tyčiojimąsi arba jam netgi pritariama, formuojasi nuostata, kad toks elgesys yra tinkamas ir priimtinas. Ilgainiui tokia nuostata gali didinti patyčių mastą ir kurti mažiau saugią atmosferą.

Tokiomis aplinkybėmis vertybių sistema tampa labai iškreipta: tolerancija, pagalba kitam, draugiškumas, pagarba tampa nevertinamu elgesiu. Tuo tarpu tyčiojimasis tampa tokiu elgesiu, kuris leidžia vaikams tapti lyderiais, užimti aukštą statusą klasėje, būti vertinamiems ir gerbiamiems. Tokia vertybių transformacija turėtų kelti susirūpinimą ne tik mokyklų darbuotojams, bet ir visiems, esantiems šalia vaikų.

1. Gilligan J. Smurto prevencija. – Vilnius, 2002.

2. Olweus D. Bullying at school. – Oxford, Blackwell, 1993.

3. Olweus D. Bully/victim problems in school: Facts and intervention // European Journal of Psychology of Education. – 1997.

4. Povilaitis R., Valiukevičiūtė J. Patyčių prevencija mokyklose. – Vilnius, 2006.

5. Halman L. The European values study: a third wave // Source book of the1999/2000 European Values Study surveys. – 2001, WORC, Tilburg University.

6. U.S. Secret Service. An Interim Report on the Prevention of Targeted Violence in Schools – 2000.

7. Young people’s health in context: Health behavior in school aged children (HBSC) study: international report from 2001/2002 survey. – World Health Organization, 2003.

8. World report on violence and health. – World Health Organization, 2002.