Ilgą laiką senovinės medicinos žinios buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, iš rankų į rankas ir praktikuojama gana uždaroje geografiniu ir kultūros aspektu erdvėje, apsuptyje žmonių, turinčių savitą gyvenimo suvokimą ir mąstymą, kurie žinomi kaip indų, kinų, japonų ir jų kaimynų filosofijos. Maždaug 4000–6000 m. pr. Kr. seniausiuose civilizuotos žmonijos raštuose Rig-vedoje ir Atvarva-vedoje pasirodė žinios apie ajurvedą.

Ajurveda sanskrito kalba reiškia „gyvenimo mokslas ar vadovėlis sveikiems ir sergantiems": ayus – gyvenimas (proto, kūno, dvasios ir sielos junginys), veda – mokslas. Pagrindiniai ajurvedos veikalai, tebenaudojami ir mūsų dienomis, yra „Charaka Samhita" (apie 1000–600 m.p.m.e.) ir „Sushruta Samhita" (apie 500 m.p.m.e.). Būtent tuo mokslu rėmėsi Kinijos, Arabijos, antikinės Graikijos ir Romos medicinos mokyklos ir daugelio kitų šalių medicinos sistemos.

Sunku tiksliai nusakyti, kada susiformavo tradicinė kinų medicina. Minima, kad Tang dinastijoje (648–907 m.p.m.e., t.y. maždaug prieš 3000 metų) imperatorius Gaozongas pasikvietė Qin Mingie gydyti jo feng xuan ligą (išvertus pažodžiui – „vėjo liga"), dėl kurios laikinai sutrikdavo regėjimas. Šis pritaikė akupunktūrą ir dėlių terapiją.

Vienas seniausių kinų medicinos vadovėlių yra „Huang ti nei ching" („Geltonojo imperatoriaus vidaus ligų medicina"), parašyta apie 200–300 metais p.m.e.). XI amžiuje parengtas iliustruotas vadovėlis apie akupunktūrą.

Ajurveda bei jos atšakos unani ir siddha, taip pat ir kinų medicina darė didžiausią poveikį kitoms Rytų Azijos šalims – Tibeto, Korėjos, Japonijos, Vietnamo, Bangladešo, Šri Lankos, Nepalo, Pakistano ir kt. Perduodami tradicinės kinų medicinos žinias daug pasitarnavo budistų vienuoliai ir prekeiviai.

Tibeto medicina susiformavo apie VII–VIII šimtmetį, jungdama ajurvedą, tradicinę kinų mediciną, islamiškąjį unani ir tibetiečių šamanistinę tradiciją. Žinomiausi veikalai – „Keturių tantrų" traktatas, kuriame išskiriama 84000 įvairių sveikatos sutrikimų, taip pat eilėmis parašytas veikalas „Džui-ši", vėliau ir Vakarų šalyse paplitęs „Tibeto medicinos atlasas" bei daugiatomis „Tibeto medicina".

Rytų šalių tradicinė medicina Vakaruose ilgą laiką buvo vertinama kaip filosofinė medicina su mistiniais elementais, ir tai stabdė jos paplitimą. Jos autentiškumui neigiamą įtaką turėjo ir politinės permainos. Indijoje, kuri palyginti neseniai – 1994 metais – išsilaisvino iš Didžiosios Britanijos okupacijos, ajurvedą praktikuoti buvo draudžiama. Tačiau jos nepasisekė sunaikinti. Anglų mokslininkai netgi padarė didelę paslaugą – išvertė ajurvedą iš sanskrito į anglų kalbą, taip išsaugodami jos vertybes ir padarydami jas prieinamas Vakarų pasauliui. Kinijoje per ilgą laikotarpį susikūrė įvairios daugiau ar mažiau skirtingos tradicinės medicinos mokyklos. Komunistinėje valstybėje filosofiniai, dvasiniai pagrindai tapo ignoruojami. Dėl politinės priespaudos nemažai Ajurvedos, kinų ir Tibeto medicinos specialistų emigravo į geografine, kultūrine ar religine prasme artimas šalis – Korėją, Taivaną, Vietnamą, Japoniją, Bangladešą, Šri Lanką, Nepalą, Pakistaną ar tolimus Vakarus.

Apie tradicinės kinų medicinos taikymą Europoje pirmą kartą paminėta rašytiniame šaltinyje 1671 metais, kai prancūzas jėzuitas kunigas P.Harvieu, buvęs misionieriumi Kinijoje, paskelbė straipsnį „Kinų medicinos paslaptys". Danijos Rytų Indijos jūrų kompanijoje tarnavęs gydytojas Willen ten Rhijne, grįžęs iš Kinijos, 1683 metais aprašė akupunktūrą ir kitus metodus. Tačiau tikru kinų tradicinės medicinos pradininku Europoje laikomas George Soulie de Morant, kuris 12 metų dirbo Prancūzijos ambasadoriumi Kinijoje ir išmoko kinų mediciną, taip pat susipažino su vietnamiečių tradicine medicina, paskui japonų ir korėjiečių. Grįžęs 1917 metais į Paryžių pradėjo taikyti tradicinės medicinos metodus net keturiose ligoninėse, skaitė paskaitas, rašė knygas (kitas prancūzas – Williams Osler dar 1912 metais aprašė akupunktūrą). Prancūzija iš tikrųjų tapo Europos tradicinės kinų medicinos centru Europoje. Praėjus ilgokam laikui, 1950 metais prancūzų medikai de Morant, kaip neturintį medicinos išsilavinimo, apkaltino nelegalia veikla, jis buvo persekiojamas, suiro jo sveikata. Ir dabar Prancūzijoje griežtai draudžiama užsiimti tradiciniais gydymo metodais asmenims, neturintiems gydytojo diplomo.

Iš Azijos tradicinė medicina paplito į šiaurėje esančias teritorijas. Budistai vienuoliai atnešė Tibeto mediciną į Buriat-Mongoliją, iš ten į Pabaikalį; susikūrusios kinų ir korėjiečių kolonijos Kazachstane atsinešė ir savo tautų tradicinį gydymo meną. Akupunktūra Rusijoje pradėta naudoti daugiau nei prieš 100 metų. Todėl nekeista, kad Sovietų Sąjungoje akupunktūra (taip pat hirudoterapija, homeopatija, iridodiagnostika, manualinė terapija) tapo oficialiai pripažintais gydymo metodais valstybinėse įstaigose, buvo rengiami ir licencijuojami specialistai, plačiai atliekami moksliniai tyrimai. Atskirų metodikų vystymą stimuliavo ir galimybės juos pritaikyti kosmonautams bei gynybos sistemoje, buvo sukurti įvairūs originalūs aparatai ir prietaisai. 1976 metais įkurtas Refleksoterapijos institutas, dabar tapęs Tradicinių gydymo metodų centru. Po SSSR nemažo dėmesio susilaukė ir ajurveda, įsisteigė ajurvedos klinikos, vyksta mokymo kursai, platinamos vaistingosios medžiagos ir maisto papildai.

Po Antrojo pasaulinio karo įvairiose valstybėse ėmė steigtis ajurvedos, vedų, sanskrito ir jogos institucijos, atsirado prieinamos nacionalinėmis kalbomis publikacijos. Šiandien galima kalbėti apie ajurvedos globalizaciją.

Tradicinė kinų medicina labiau ėmė plisti Vakaruose apie 60-sius praėjusio šimtmečio metus. JAV ilgai vyravo neigiamas nusiteikimas tradicinės medicinos atžvilgiu. Persilaužimas įvyko 1972 metais po JAV prezidento Niksono ir jo palydovų vizito į Kiniją. JAV delegacijai buvo pademonstruotos operacijos, taikant akupunktūrinę anesteziją. Tai davė stimulą JAV domėtis kinų tradicine medicina. 1991 metais JAV įkurtas Komplementinės (papildomosios) ir alternatyviosios medicinos centras, atsidarė JAV Medicinos akupunktūros akademija, susikūrė ir Holistinės medicinos asociacija. Pradėtas tradicinės medicinos specialistų atestavimas. 1998 m. JAV kongresas įkūrė Nacionalinį komplementinės ir alternatyviosios medicinos centrą. Analogiškas yra ir Anglijoje.

Šiuo metu Kinijoje tradicinė medicina turi oficialų statusą, kaip ir ajurveda Indijoje. Pastarojoje apie 80 proc. gyventojų naudojasi tradicinės medicinos paslaugomis.

Į Lietuvą akupunktūra atkeliavo, tikriausiai, iš tuolaikinių sovietinių respublikų. Malonu paminėti, kad viena pirmųjų publikacijų apie akupunktūrą priklauso man: 1977 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas" aprašiau šį tuomet mūsų šalyje dar neįdiegtą diagnostikos ir gydymo metodą. Šiuo metu Lietuvoje yra per 300 akupunktūra užsiimančių gydytojų, dauguma žinias gavo Ukrainoje, Rusijoje ar Latvijoje, o pastaruoju metu – Kauno medicinos universiteto rezidentūroje.

Indų tradicinę mediciną pirmasis aprašė mūsų filosofas Vydūnas, sėkmingai taikė sau ajurvedinės sveikos gyvensenos principus. Paskutiniaisiais metais ajurveda ir joga labai plinta, veikia stovyklos ir kursai, kuriuose savo patirtimi dalijasi specialistai iš Indijos ir kt., įsteigta Ajurvedos akademija, 2006 metais išleistas pirmasis Lietuvoje ajurvedos vadovėlis.

Lietuvoje veikia įvairios alternatyvios ir papildomosios medicinos mokslinės organizacijos: Refleksoterapijos, manualinės terapijos ir tradicinės medicinos asociacija (prezidentas gyd. A.Esertas), Homeopatijos (prezidentas doc. A.Bagdonavičius), Hirudoterapijos (prezidentė gyd. V.Kramarauskienė) ir kt.