Kas žinotina gydytojui, susiduriančiam su mirties realybe
| Kalbant apie mirštančius pacientus literatūroje ir praktikoje didžiausias dėmesys skiriamas tokių žmonių skausmo ar kitų simptomų šalinimui. Tačiau ne viskas, kas sukelia kančią, apibrėžiama vien fiziniais, kūno pojūčiais. Širdgėla (gedėjimas) ir depresija atskiri, tačiau labai susiję procesai, galintys sukelti dideles ir skausmingas kančias. Šiuos procesus galima kontroliuoti bei įveikti. Gydytojo uždavinys kvalifikuotai įvertinti ir nustatyti reikiamos pagalbos apimtis remiantis principu padėti žmogui visavertiškai gyventi iki pat paskutinės akimirkos.
| Gydytojo vaidmuo bendraujant su mirštančiu pacientu
Gydytojas, bendraudamas su mirštančiu pacientu, neišvengiamai tampa svarbaus, lemtingo įvykio dalyviu. Dažnai kontaktas su ligoniu ar jo šeima būna toks trumpas, kad pats gydytojas nepakankamai įvertina savo vaidmens svarbą. O elgesys tokiais atvejais paprastai vertinamas dvejopai: kaip didelė ir įsimintina parama šeimai arba kaip žalojantis ir trikdantis.
Nuo to, kaip gydytojas vertina savo, kaip mediko, vaidmenį priklauso ir jo asmeniniai išgyvenimai, kurie atsispindi santykiuose su artimaisiais:
Būna, kad, susiklosčius sudėtingoms situacijoms, gydytojas suvokia nesugebėsiąs tinkamai pasielgti ir geriausia išeitimi laiko vengimą bendrauti. Tokiais atvejais jis gali būti apkaltintas nerūpestingumu, aplaidumu ar abejingumu.
Kartais, atvirkščiai pernelyg didelis gydytojo aktyvumas, pasitikėjimas savimi gali būti suprantamas kaip pacientą ir artimuosius žeidžiantis signalas: viskas tvarkoje, tai taip įprasta ir kasdieniška.... Tiesiog nereikia pamiršti, kad šiems žmonėms artimojo mirtis ne rutina, ir medikai privalo pagarbiai priimti jų išgyvenamus jausmus. Niekas nereikalauja gilaus liūdesio, bet būtina pagarbi žmogiška užuojauta.
Būna atvejų, kai gydantis gydytojas dėl savo emocinės būsenos negali bendrauti su mirštančiojo artimaisiais. Tokiu atveju į pagalbą reikia pasitelkti kitą medicinos personalą.
Mirštančio žmogaus išgyvenimai
Nepagydoma liga priartina mirties realybę, reikšmingai keisdama žmogaus gyvenimą. Paradoksalu, tačiau tai sukelia asmenybės pokyčių, kuriuos sąlyginai galima pavadinti asmenybės augimo požymiais. Pokalbiai su sergančiaisiais vėžiu išryškino tokius asmenybės ir jos kasdienio gyvenimo pokyčius:
iš naujo įvertinami gyvenimo prioritetai praranda reikšmę iš tiesų nereikšmingi dalykai;
sustiprėja gyvenimo dabarties pojūtis;
atsiranda išsivadavimo jausmas nedaroma to, ko nesinori daryti (praranda jėgą privalau, turiu);
ryškiau suvokiami elementarūs reiškiniai vėjas, gamtos žaluma ir kt.;
giliau bendraujama su mylimais žmonėmis;
sumažėja bendravimo baimė, nerimas dėl galimo atstūmimo, padidėja noras rizikuoti.
Visi šie pokyčiai rodo padidėjusį nepagydomai sergančio žmogaus jautrumą, ir tai kelia konkrečius reikalavimus būnantiems šalia artimiesiems, gydytojams, psichologams.
Žmogaus reakcija į mirtį psichologiniu požiūriu
Teoriškai skiriamos penkios reakcijos į artėjančią mirtį stadijos. Žmogus gali išgyventi vieną ar keletą iš jų vienu metu, jos gali trukti nevienodai, jų eiliškumas gali persipinti:
Neigimas (nepasitikėjimas). Šiame etape sunaudojama daug dvasinės ir fizinės energijos. Sužinojęs apie mirtį žmogus patiria šoką, vystosi neigimo būsena ieškoma įvairiausių kelių diagnozei paneigti, atsisakoma priimti tiesą apie realią situaciją, vengiama apie tai sakyti šeimai. Neigimas leidžia žmogui matyti viltį ten, kur jos nėra, padaro aklą bet kokiems mirties ženklams, dėl to ligonis gali atrodyti tarsi atitrūkęs nuo realaus pasaulio.
Pyktis, savistaba. Ligai progresuojant, žmogus tampa silpnesnis, įprasta kasdienė veikla pasunkėja. Visa tai sukelia didelę frustraciją. Žmogus bando išsiaiškinti, kodėl tai įvyko, užduodami klausimai: Kodėl aš? Kodėl tai atsitiko su manimi?
Derėjimasis. Siekiama lyg ir atidėti likimo nuosprendį keičiant elgesį, gyvenimo būdą, atsisakant malonumų ir pan. Kartu žmogus pamažu prisitaiko prie naujų aplinkybių.
Depresija. Suvokus, kad situacija neišvengiama, vis mažiau domimasi aplinkiniu pasauliu, išgyvenamas liūdesys, širdgėla.
Readaptacija žmogus palaipsniui priima esamą situaciją ir pasirengia ramiai sutikti mirtį. Dažnai atsiranda pajėgumas žvelgti į ateitį, keičiasi viso gyvenimo vertinimas, atsiranda kokių nors planų, darbų, kuriuos reikia atlikti prieš mirtį.
Svarbi yra neigimo stadija. Kai kurie psichologai ją prilygina morfijui nepašalindamas priežasties, jis sumažina skausmą ir kančias. Neigimu šalinant realybę, taip šalinamos dvasinės kančios. Gydytojas turi tinkamai įvertinti šį psichologinės savigynos būdą. Nereikia nuvainikuoti paciento tikėjimo, išjuokiant jį kaip absurdišką, nerealų. Tai yra natūrali, pagrįsta sunkiai išgyvenančio žmogaus reakcija į mirtį. Kita vertus, nerealistinis požiūris į ligą ir į savo sveikatos būklę gali kainuoti pacientui gyvybę (pvz., sergantysis miokardo infarktu bando elgtis kaip sveikas). Neišgydomai sergantis žmogus ambivalentiška gyvenanti ir mirštanti asmenybė. Psichologai kartais šią žmogaus būseną vadina pusiau žinančio asmens būsena žmogus toliau gyvena, kuria ateities planus, o kartu ruošiasi mirčiai. Tyrimai rodo, kad tokia svyravimo būsena būdinga daugumai galutine ligos stadija sergančių pacientų.
Iš viso šito išplaukia gydytojo darbo ir bendravimo su pacientu strategijos, turinčios apimti gyvenimo ir mirties klausimus. Empatiško ir realistiško gydytojo galimi žodžiai: Aš noriu ir turiu jus gydyti toliau. Padarysiu viską, kas įmanoma, kad jums padėčiau. Tikiuosi paties geriausio, tačiau visada reikia numatyti atvejus, kai gydymas gali nepadėti. Šiuo atveju gydytojas sau ir pacientui atveria kelią tolimesnei diskusijai, kurioje yra vilties galimybė, bet galimas ir kitas blogasis variantas.
Paciento teisė žinoti
Sau svarbius klausimus sergantysis užduoda aplinkiniams. Kaip atsakyti į klausimą Ar aš greitai mirsiu? ir į kitus? Ką sakyti ir ko nesakyti mirštančiam pacientui? Nuomonės šiuo klausimu įvairios ir griežtos taisyklės, matyt, neįmanomos. Vieni mano, jog reikia sakyti visą tiesą, kiti kad sunkiai sergantįjį reikia tausoti ir nesakyti nieko, treti kad reikia elgtis taip, kaip pageidauja pacientas. Žmogus turi teisę žinoti viską apie save, bet, matyt, reiktų pasverti, ar teisė žinoti tapati tam, ką privalo žinoti. Kartais žinojimas, jog artinasi mirtis, paciento būklę tik pasunkina. Būna, kad kategoriškas paciento reikalavimas žinoti tiesą slepia tariamą drąsą. Juk pacientas ir pats nežino, kokia bus jo reakcija sužinojus žiaurią tiesą. Kartais reikalavimas išgirsti tiesą tiesiog maskuoja norą išgirsti paskutinę viltį. Vis dėlto šiandien vyraujanti tendencija būti atviresniam kalbant su pacientu apie mirtį (Kiekvienas turi būti pasirengęs pačiam blogiausiam atvejui, ypač sunkiai sirgdamas).
Pokalbio svarba
Bendravimas su mirštančiu pacientu ir jo artimaisiais yra gana kontroversiškas, nes tai diktuoja esama situacija vienu metu tenka sujungti gyvenimą ir mirtį rodos, tokius nesuderinamus dalykus. Visada yra pacientų, norinčių išsakyti nerimą keliančias mintis apie gyvenimo pabaigą. Gydytojas turi sugebėti rasti teisingą atsaką į paciento viltis išgyti ir baimę bei nerimą keliančias mintis, susijusias su galima mirtimi. Nėra lengva patvirtinti ir palaikyti paciento viltį, kartu profesionaliai įvertinant ligos sunkumą ir randant galimybę pakalbėti apie gyvenimo baigtį. Tikėtis geriausio, bet ruoštis blogiausiam bendravimo strategijos pasirinkimas maksimaliai sumažina silpnąsias abiejų pusių vietas.
Viltis išgyti arba ruošimasis mirčiai neturi būti akcentuojama, tačiau vilties palaikymas svarbus momentas. Patys pacientai dažnai nurodo, kad viltis yra vienas svarbiausių elementų, padedančių kovoti su liga. Dauguma sergančiųjų susikūrę gydytojo kaip kovotojo už sveikatą bei ilgaamžiškumą įvaizdį ir kreipiasi į jį su viltimi. Bet kai gydantis gydytojas išskirtinai skatina pacientą neprarasti vilties, koncentruodamas į tai visą dėmesį, galimos klaidos pasirenkant gydymo taktiką. Pernelyg akcentuodamas ir sukeldamas pacientui nerealias viltis, gydytojas gali žalingai veikti sergančiojo gyvenimo pasirinkimus bei planavimą. Pacientas tokiu atveju koncentruojasi ties įvairiausiais terapijos būdais, eikvodamas brangų laiką ir energiją. Pats gydytojas vėliau susiduria su problema, kai pacientą tenka nuvilti, paaiškinti, kad medicina yra bejėgė, kad viltys buvo nerealios. Tik žinojimas ir pakankamas visų galimų baigčių įvertinimas leidžia gydytojui laisviau ir teisingiau parinkti gydymą, atkreipti dėmesį į svarbiausius psichologinius, dvasinius ir egzistencinius dalykus.
Gydytojo išgyvenimai
Gydytojo darbe neišvengiamas kasdienis stresas. Dirbantieji su nepagydomais, mirštančiais ligoniais susiduria su įvairiais sunkumais, sukeliančiais frustraciją, emocinę įtampą. Kartotiniai išgyvenimai turi kumuliacinį poveikį, o gydytojas, kaip bet kuris kitas žmogus, yra emociškai pažeidžiamas. Dėl nuolat išgyvenamo streso darbe gali tapti sunku atlikti savo profesines funkcijas. Tokie gydytojai jaučiasi pasimetę, praradę kompetenciją, savo identitetą dvasinėje sferoje. Egzistenciniai klausimai tampa varginantys ir sunkiai išsprendžiami (pvz.: pagrindinis gyvenimo tikslas ir prasmė, kas vyksta po mirties, ar gali likti kokia viltis tokiame negailestingame pasaulyje? ir pan.). Palaipsniui gali išsivystyti vadinamasis gedėjimo nuovargis (angl. compassion fatigue, GN). Profesinis gedėjimo nuovargis apibrėžiamas panašiai kaip potrauminio streso sutrikimo sindromas, tik su kiek švelnesniais simptomais. Gentry J.E. ir kt. 2002 m. nurodė simptomus, grindžiančius GN:
Sunku atriboti asmeninius ir darbo klausimus.
Sumažėjusi tolerancija frustracijai. Padažnėję pykčio ar įniršio proveržiai.
Baimė dirbti su konkrečiais asmenimis.
Išryškėja ar padidėja perkėlimas/kontraperkėlimas, susijęs su konkrečiais asmenimis.
Depresija.
Numanomos/suvokiamos pasaulio blogybės: pasaulis matomas aukos akimis, ir kaltininkų skaičius didėja lygiagrečiai nykstant subjektyviam saugumo jausmui.
Neefektyvus ir/ar destruktyvus, save niokojantis elgesys.
Padidėjęs budrumas.
Sumažėjęs darbo kompetencijos pojūtis.
Sumažėjęs pasitenkinimas darbu, su darbu susijusiais tikslais, karjera.
Slopsta ego funkcionavimas (laikas, identitetas, norai).
Mažėja funkcionavimas neprofesinėse situacijose.
Vilties praradimas.
Gydytojai turi suprasti ir pripažinti, kad jie yra/gali būti pažeidžiami. Svarbu įveikti profesinės savigarbos pažeidimo jausmą, kai paciento mirtis išgyvenama kaip darbo nesėkmė. Pirmas žingsnis realistinės viltys, mirties pripažinimas ir pagarba jai. Taip pat gydytojams nuolat reikia rūpintis savo sveikatos būkle, nes tai neatsiejama ir nuo profesinės kokybės išlaikymo.
Apibendrinimas
Rūpinantis mirštančiu pacientu svarbiausia artimųjų dėmesys, supratimas, kantrybė ir meilė. Gydytojas gali padėti pokalbiais ir paaiškinimais apie ligos vystymąsi, mirimo procesą.
Bendravimo pagrindas su sergančiuoju, kuris tarsi balansuoja tarp praeities ir ateities, remtis nuostata ir siekiu, kad kiekvienas mirštantysis kiek galima pilniau ir prasmingiau išgyventų visą jam likusį laiką.
Palengvinti mirštančiojo adaptacijos procesą, siekti, kad paciento tikslai būtų realistiniai, nekenkiantys sveikatai.
Liūdesį ir ašaras laikome normalia reakcija mirštant žmogui. Vis dėlto gili nuolatinė depresinė nuotaika nėra normalu. Jei pacientas ištisai galvoja apie mirtį, savižudybę, jaučiasi kaltas ar nevertas tai gali būti depresijos ženklai. Depresija dažnas mirštančiųjų palydovas, ir ji turi būti gydoma. Gydant mirštančiųjų depresiją tokie žmonės jaučiasi daug lengviau.
Pasirūpinti, kad pacientas patirtų kiek galima mažiau nepatogumų dėl savo ligos (skausmo kontrolė, simptominio gydymo priemonės, slauga ir kt ).
Gydytojui reikia pačiam suprasti ir priimti savo abejones, kaltės jausmą, gynybiškumą. Reikia būti susipažinusiam su literatūra apie mirimą, rengti save susidūrimui su mirties klausimais.
| | Parengė gyd. Alvyda Pilkauskienė, VRM Kauno poliklinika | | | Pastaba: lentelės ir iliustracijos, jeigu jos minimos tekste, yra tik spausdintame leidinio variante. | Daugiau straipsnių, kuriuos parašė A. Pilkauskienė:
Alprazolamo (Xanax) ir ilgo veikimo alprazolamo (Xanax XR) vaidmuo gydant nerimo sutrikimusDepresija ir lytinis gyvenimas. Kaip teisingai gydyti?Senatvinių atminties bei dėmesio sutrikimų gydymas PramistarNeurologinių bei psichoemocinių sutrikimų gydymas Cavinton (vinpocetinu)Trazodonas (Trittico retard) vaistas depresijai, pasireiškiančiai kartu su nerimu, gydytiKonspektai apie depresiją. 3 konspektas. Paciento psichikos būklės įvertinimas, klinikinės depresijos tyrimo skalėsKonspektai apie depresiją. 1 konspektas. Klasifikacija, diagnozavimas |
 |
| Komentarai [0]: |
|
|
|
|
Gydymo menas
5-asis numeris
(2005 m. Nr.5)
|
Specializuoti leidiniai
