Ką greta tarptautinio pripažinimo (turime omenyje gausias Jūsų publikacijas bei pranešimus tarptautiniuose mokslo simpoziumuose) Jums reiškia kolegų Lietuvoje įvertinimas – 2006 metų Lietuvos kardiologo vardas?

Šis Lietuvos kardiologų draugijos bei Lietuvos širdies asociacijos pripažinimas man labai svarbus, juolab kad tai ne tik kolegų iš klinikos, kurioje dirbu, bet ir šalies kardiologų, tarp kurių – ir mano mokytojai, įvertinimas. Kita vertus, nesu linkusi šios malonios staigmenos sureikšminti. Svarbiausia, mano darbe galima tobulėti, mokytis, ir mokytis ne iš klaidų.

Ar, Jūsų nuomone, galima teigti, kad egzistuoja „lietuviškoji kardiologija"?

Be abejo, tradicijos ir tai, kas originalaus sukurta, nepraranda savo vertės. Vis dėlto jau nebekalbama ar mažiau kalbama apie nacionalines mokyklas ar kryptis. Ypač, kai įvairių informacijos kanalų dėka tapo prieinama pasaulinė literatūra, kai galime bendrauti su kolegomis Europos bei pasauliniuose kongresuose, mokyklose, kursuose, kai galime mokytis iš garsių ir pasaulyje pripažintų kardiologų. Lietuviai kardiologai sėkmingai stažuojasi ir dirba garsiuose užsienio mokslo ir klinikiniuose centruose, studentai pagal naująsias programas, atitinkančias Europos gydytojų rengimo rekomendacijas, dalį kreditų gali įgyti kitos šalies universitetuose. Pacientai Lietuvoje gydomi taip pat, kaip ir garsiuose pasaulio kardiologijos centruose, o mūsų specialistai pristato darbus tarptautinėse konferencijose bei tarptautiniuose medicinos žurnaluose. Visiškai nesigiriant galima teigti, kad mūsų kardiologija yra aukšto lygio ir kad galimybės tobulėti taip pat yra geros. Šiuo metu jau negalima sakyti, kad egzistuoja lietuviškoji ar kitos šalies medicina arba jos sritis.

O, kalbant apie tradicijas, reikia pastebėti, kad kardiologijai Lietuvoje daugiausia atstovauja moterys. Kolegos, atvykę iš Vakarų, kur dauguma kardiologų yra vyrai, stebisi, konferencijose Lietuvoje matydami daugiausia kardiologių auditoriją.

Šiuolaikinis kardiologas yra įvaldęs ne tik neinvazinius, bet ir invazinius (tarp jų – ir, pavyzdžiui, vainikinių arterijų zondavimo procedūras, kardiostimuliatoriaus implantaciją) diagnostikos bei gydymo metodus. Šiuo požiūriu įvairiose šalyse esama ypatumų. Tarkime, daugumoje šalių kardiologas turi mokėti taikyti ir invazinius, ir neinvazinius tyrimo metodus, o kai kuriuose JAV universitetuose kardiologas gali specializuotis invazinės ar neinvazinės kardiologijos srityje, tačiau rezidentūros metu turi būti išmokęs atlikti ir invazines procedūras.

Jeigu kalbėtume apie gydytoją apskritai: koks gydytojas – geras?

Atsakymas gali būti labai platus. Kolegos tiek jauną, tiek vyresnį gydytoją pirmiausia vertina pagal profesionalumą bei asmenines savybes, ar jis linkęs padėti sudėtingais ir kasdieniškais atvejais. Manau, kad vienas svarbiausių gebėjimų – darbas komandoje, ypač universiteto ligoninėje. Gydytojas pats turi suprasti ir jaustis esąs komandos narys, ir šią jo nuostatą turi jausti, patirti kolegos. Ir labai aukšto lygio specialistas vienas, be gydytojų, slaugytojų bei kitų kolegų, t.y. be komandos, nieko nepadarys. Be to, įgijus patirties, dalytis su kolegomis žiniomis ir patirtimi, nesvarbu, esi dar ir dėstytojas, ar ne, privalu, juolab jei dirbi universiteto ligoninėje. Čia mokosi jauni žmonės, kurie galbūt gydys tave ir tavo artimuosius. Taip, ne visi išugdyti mokiniai lieka klinikinėje praktikoje, bet tai neturėtų stabdyti mokytojo.

Pacientų vertinimo kriterijai kiek kiti. Jie taip pat pastebi profesionalumą, bet kartu ir dėmesingumą, ką ir kaip gydytojas pasako. Bendravimą riboja laikas, vis dėlto savo darbe siekiu vadovautis taisykle: elgtis taip, kaip, būdama paciento vietoje, norėčiau, kad būtų elgiamasi su manimi. Jauniesiems kolegoms kartais primenu: nepakanka profesionaliai diagnozuoti ir gydyti; reikia ir gero, palaikomojo žodžio – tarsi garanto, kad gydytojo požiūris atsakingas, taigi juo galima pasitikėti. Ir nepaprastai svarbu neatimti iš paciento vilties.

Kokių medikų nuotaikų – teigiamų ar neigiamų – daugiau Jūsų aplinkoje?

Būna, kai sudėtingi atvejai ir nesėkmės, psichologinis krūvis ir įtampa tarsi susivelia neigiamų emocijų kamuolyje. Tačiau kai, pavyzdžiui, sunkų, bet sėkmingą klinikinį atvejį pagaliau galima vertinti kaip žmogaus atgimimą, džiaugiasi visas kolektyvas. Mano aplinkoje – daug pasiaukojamai dirbančių, atsidavusių žmonių. Nemanau, kad visoms žiniasklaidoje keliamoms problemoms yra pagrindo. Negerovių, kaip ir kiekvienoje srityje, yra, tačiau ir pozityvių dalykų daug.

Darbe mane supa nuostabūs specialistai, vyresni ir jaunesni, vadovai, profesoriai, mokslininkai, kurie savo buvimu ir kasdieniu darbu dalija patirtį, iš kurių galima mokytis tiek profesijos, tiek klinikinio, pedagoginio bei mokslinio darbo organizavimo, taip pat bendravimo, kai pastebimas kiekvienas kolektyvo narys – nuo slaugytojo ar rezidento iki patyrusio profesoriaus.

Ko palinkėtumėte esamiems ir būsimiems kolegoms?

Prasmingų darbų – tokių, kurie teiktų džiaugsmo ir pasitenkinimo, bei malonių akimirkų – ir darbe, ir gyvenime.